Kadangi šie du karštakošiai šlifuoja vienas prieš kitą, romantikos nėra nė užuominos. Yra tik išleidimas. Šiuo metu Willas Huntas nėra žmogus, turintis minčių, jausmų ir svajonių. Harperio akimis jis yra tik priemonė kovoti su didėjančiu jos nerimu, doze kažko įdomaus ir trumpalaikio jos pernelyg įtemptame gyvenime. Šis vienos nakties nuotykis yra pagrindinis Harperio kapitalistinio požiūrio pavyzdys, tai, kaip ji mato žmones ir pokalbius ne kaip žmogaus ryšio taškus, bet kaip atspirties tašką siekiant savo tikslų. Tai šiurkšti, neapdorota, ribą ribojanti, humanizuojanti sekso scena. Ir vis dėlto karšta kaip velnias.
Nuo 1-osios epizodo mes buvome su Harper, žvilgčiodami per petį per viršininkės šurmulius ir nepaliaujamus HR skambučius apie jos laipsnį. Mes žinome, kiek jos spaudžia. Mes matėme ją smigiančiose akyse ir sugriežtintame žandikaulyje. Pajutome jos skausmą. Pamatyti šią trumpą malonumo akimirką atrodo kaip išlaisvinimas ne tik Harperiui, bet ir mums. Kas žinojo, kad darbinis stresas gali būti toks karštas?